Yra trys vyro drąsos stadijos! 1 stadija: Vyras grįžta vėlai iš darbo, o žmona laukia su šluota prie durų. Jis: “Tu šluoji ar kažkur žadi skristi?” 2 stadija: Vyras grįžta namo vidurnaktį iš darbo, o žmona guli lovoje ir apsimeta, kad miega. Vyras paima kėdę, pasistato prie “miegančios” žmonos, atsisėda ir stebi. Žmona neišlaiko ir klausia: “Ką tu darai?” Jis: “Kai bus koncertas, noriu sėdėti pirmoje eilėje!” 3 stadija: Vyras ryte grįžta iš darbo , linksmas, visas lūpų dažuose ir kvepiantis moteriškais kvepalais. Žmona virtuvėje, papusryčiavo, pikta, atsuka jam nugarą. Vyras prieina prie žmonos, kepštelna per užpakaliuką ir taria: “Tu sekanti!”
Legenda sako: Kurdamas pasaulį ir nusprendęs sukurti moterį Viešpats suvokė,kad visi materijos elementai jau panaudoti kuriant vyrą. Jam tiesiog nieko neliko…
Ilgai pamąstęs ir pameditavęs,Viešpats nutarė dilemą išspręsti štai taip:
Jis paėmė mėnulio apvalumus, nepaprastą bangos liniją, ankstyvo rytmečio gaivumą, jaudinantį medžių lapų virpesį, išlakų pušies siluetą, subtilų gėlių koketavimą, įsimylėjusio elnio žvilgsnį, saulės spindulio džiaugsmą, krekždutės kuklumą, voro savimeilę, gulbės tobulumą, brilianto tvirtumą, balandžio švelnumą, tigro negailestingumą, ugnies aistrą ir sniego šaltį.
Viešpats sumaišė tokius skirtingus ingriedientus, sukūrė moterį ir padovanojo ją vyrui… Praėjus savaitei vyras atėjo pas Viešpatį ir sako: Visagali, būtybė,kurią man dovanojai, neteikia džiaugsmo. Ji nuolat reikalauja dėmesio, nepalieka manęs ramybėje. Ji daug kalba, verkia be priežasties. Ji man atnešė tik kančią. Grąžinu ją. Nenoriu daugiau su ja gyventi…
Gerai,- tarė Viešpats ir pasiėmė moterį.
Praėjo savaitė. Vyras grįžo pas Dievą ir sako:
Dieve, aš jaučiuosi toks vienišas nuo to laiko, kai grąžinau būtybę, sukurtą man. Ji man dainavo ir šoko, Ji meiliai į mane žiūrėjo, Jos žvilgsnis mane glostė, Jos juokas skambėjo kaip muzika, Ji buvo graži, Jos švelnūs prisilietimai mane svaigino.
Maldauju, Viešpatie, grąžink man ją… Aš daugiau nebegaliu be jos gyventi…
