Keičiu savo asmeninių narkotikų rūšį,nes nuo Tavęs jau nebelinksta kojos,jau neatsiranda šypsena ir kvailos svajonės,jau galiu nebegalvoti apie Tave kada tik panorėjus. Gal aš pasveikau? Daugiau nebegrįšiu prie to.
Pameni kaip mums buvo gera kartu? Aš irgi ne.
-Žiūrėk,tavo buvęs vaikinas su mergina bučiuojasi. -Jis ne mano buvęs vaikinas.Jis mano buvęs mokinys kurį šito aš ir išmokiau.
Nepasiilgau tavęs, pasiilgau to laiko kai kažkada buvau laiminga.
Praėjo daug laiko, bet vistiek kiekvieną kartą minioje aš tikiuosi pamatyti tavo veidą.
Tu esi lyg specialiai man sukurtas narkotikas tik yra viena bėda narkotikų aš nevartoju.
Tu susitikinėji su mano buvusiu? Puiku. Dabar valgau sumuštinį. Ar ir jo likučių norėsi?
Gyvenimas yra didžiulė didinga drobė, – ištapykite ją visais įmanomais dažais. (Danny Kaye)
Gyvenk taip, lyg mirtum rytoj. Mokykis taip, lyg gyventum amžinai. (Indira Gandhi)
„Kai atvyksi į ateitį, ar kaltinsi savo praeitį?“ Robertas Halfas
Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį – taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs. (Pam Brown)
Esu įsitikinęs, kad gyvenimui artėjant į pabaigą, norėčiau apgailestauti dėl to, ką padariau, o ne dėl to, ko nepadariau. (Michael Caine)
Po dvidešimties metų labiau gailėsitės dėl to, ko nepadarėte, negu dėl to, ką padarėte. Taigi, atsišvartuokite nuo kranto. Išplaukite iš saugaus uosto. Sugaukite burėmis palankų vėją. Tyrinėkite. Svajokite. Atraskite. (Mark Twain)
Niekas nekuria ateities, išskyrus svajones. (Victor Hugo)
Vienintelis kliuvinys tarp žmogaus ir jo gyvenimo troškimo yra valios pabandyti jį pasiekti ir tikėjimo, kad tai pasiekiama, trūkumas. (Richard M. Devos)
„Mes baudžiami už tai, kad atsižadam savęs. Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodemės, nes veiksmas – tai savotiškas apsivalymas ar saldi atgaila.Vienintelis būdas atsikratyti pagundos – jai pasiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. Sakoma, kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. Mintyse, ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodemės.“ (Oskaras Vaildas)
Kepyklos kvapas.
Kai tavo komanda laimi.
Kai kitas žmogus liftu kyla į tą patį aukštą kaip ir tu.
Minkšta lova po sunkios dienos.
Kalbėti apie tai kiek restorane kainuotų maistas, kurį tu valgai namie.
Laužo garsas ir kvapas.
Atsistoti į eilę prieš pat jai stipriai pailgėjant.
Daryti sau šukuosenas.
Sniegas per šv. Kalėdas.
Užkrečiantis juokas.
Kavos skonis ir aromatas.
Absoliuti tyla ir ramybė.
Pirmasis kąsnis.
Po ilgos kelionės išlipti iš automobilio .
Židinys.
Kai kas nors pavadina savo vaiką tavo vardu.
Šypsotis ir prisiminti draugus, kurių nebėra.
Rasti seniai pamestą daiktą.
Patogūs rūbai.
Lietaus garsas.
Valanda kurią laimi kai persukami laikrodžiai.
Kai užsipili ką nors ant rūbų ir tai nepalieka jokios dėmės.
Nuolaida daiktui, kurio tau reikia.
Ateiti į stotelę prieš pat atvykstant autobusui.
Nusipirkti degalų prieš pat pakylant kainoms.
Juoktis taip stipriai, kad net trūktų oro.
Rasti vietą pasislėpti nuo stipraus lietaus.
Lysti po dušu kaip tik tada kaip jis tobulos temperatūros.
Prajuokinti ką nors kai jo burna pilna maisto.
Nuoširdus apkabinimas kai tau jo tikrai reikia.
Kai kas nors dėl tavęs sulaiko liftą.
Išjungti visas šviesas kai žaibuoja.
Eiti greičiau už mašinas kamštyje.
Kai tave giria.
Kai tau paskambina žmogus apie, kurį ką tik galvojai.
Kai pabundi iš košmaro ir supranti, kad sapnavai.
Sniego girgždesys po tavo kojomis.
Kai kas nors tikrai džiaugiasi tave matydamas.
Kai tau paskambina draugas ir paklausia ar saugiai grįžai.
Kai nepažįstamieji tau linki linksmų švenčių.
Vaikščioti po žolę basomis.
Vaikščioti nuogam namie.
Rasti pinigus apie kuriuos jau seniai buvai pamiršęs.
Miegoti su nauja patalyne.
Kai kas nors tau sumirksi žibintais, įspėdamas apie greitį matuojančius policininkus.
Lietaus kvapas.
Rasti kur pastatyti mašiną kai beveik nėra laisvų vietų.
Pirmasis gurkšnis.
Naujovės.
Pagaliau iškrapštyti tai kas ilgai buvo įstrigę tarp dantų.
Valgyti maistą, kurį mėgai vaikystėje.
Ledai karštą dieną.
Pravažiuoti po kelis žalius šviesoforus iš eilės.
Iškišti ranką pro langą važiuojančiame automobilyje.
Valgyti pusryčius lovoje.
Kai atvažiuoji į vietą kaip tik tuomet kai baigiasi gera daina.
Kai tave užleidžia eilėje.
Stebėti kaip bangos užkasinėja tavo kojas smėlyje.
Kai tau grąžina tai apie ką jau seniai buvai pamiršęs.
Rytiniai pasirąžymai su kvailais garsais.
Sugauti maistą burna.
Kai tavo naminis gyvūnas supranta, kad esi blogos nuotaikos ir ateina pas tave.
Šokti vienam namuose.
Važinėti tuščiomis gatvėmis.
Kai kitas žmogus su kuriuo turi susitikti pavėluoja truputį daugiau už tave.
Kai kas nors tau palaiko vietą atsisėsti.
Nieko nedarymo dienos.
Daina, kuri tau primena gerus laikus.
Kai bendradarbis tampa “draugu po darbo”.
Kai kas nors tave pažadina kai buvai pamiršęs užsistatyti žadintuvą.
Ilgai neiti miegoti kol viskas tampa juokinga.
Mojavimas plaukiojant.
Kai pagamini kažką naujo ir visiems patinka.
Pirmas kartas.
Lauktuvės.
Pagaliau pravažiuoti tai kas lėtino visą eismą.
Galvoti, kad jau baigėsi saldainiai ir rasti dar vieną pakelyje.
Gamta.
Atsukti dangtelį nuo stiklainio po to kai niekam nepavyko to padaryti.
Kai bendradarbiai gimtadienio proga papuošia tavo darbo vietą.
Kai tu miegi ir garsai aplinkui įtakoja tai ką tu sapnuoji.
Giedoti nacionalinį himną.
Ką nors prajuokinti.
Maistas, kurį gamina tik ten.
Daryti tai kas draudžiama.
Žiūrėti pro orkaitės stiklą.
Išmokti ką nors naujo.
Daryti viską mėgaujantis.
Pasaulyje tėra vienintelis heroizmas: matyti pasaulį tokį, koks jis yra, ir jį mylėti. — (R.Rolanas)
Aš vadinu didvyriu tik tą, kuris buvo didžios širdies. — (R.Rolanas)
Drąsa be sąžinės panaši į laukinį žvėrį. — (R.G.Ingersonas)
Narsus žmogus paprastai kenčia nesiskųsdamas, o silpnas skundžiasi nekentėdamas. — (P.K.Buastas)
Tikroji narsa atsiskleidžia nelaimėje. — (Volteras)
Gabiausias veikėjas, kuris abejoja, neprilygsta paprastam žmogui, ryžtingai siekiančiam tikslo. — (Si-Ma Cjenas)
Grožis privalo būti ribotas, antraip jis neišvengiamai virsta blogiu. — (R.Gavelis)
Kvailys, pripažinęs, kad yra kvailys, jau nebe kvailys. — (F.Dostojevskis)
Niekas savaime nėra nei gražu, nei bjauru, bet gražu, jei daroma gražiai, ir bjauru – jei bjauriai. — (Platonas)
Taktiškumas – tai sugebėjimas apibūdinti kitus taip, kaip jie mato patys save. — (A.Linkonas)
Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas. — (Seneka)
Visas tiesas lengva suprasti, kai jos atrastos. Svarbu jas rasti. — (G.Galilėjus)
Viltys panašios į voratinklį: mažos kančios jose įstringa, o didelės prasiveržia. — (F.Bekonas)
Nėra tokios Dievo amnestijos, kuri atleistų nuo nuolatinio tobulėjimo. — (A. de Sent Egziuperi)
Man patinka, kai žmogus švyti savo šviesa. — (A. de Sent Egziuperi)
Geras pavyzdys ir sunkų darbą daro lengvą. — (J.V.Gėtė)
Niekad nesame tokie vargšai, kad negalėtume padėti savo artimam. — (N.Gogolis)
Gėrį ir blogį reikia prisiminti amžinai. Gėrį – todėl, kad prisiminimas, jog mes jį kadaise iš kažko patyrėm, padaro mus kilnesnius. Blogį – todėl, kad nuo tos akimirkos, kai jį iš kažko patyrėm, privalome jausti pareigą seikėti už jį gėriu. — (N.Gogolis)
Svarbiausia dorovės sąlyga – troškimas tapti dorovingu. — (Seneka)
Mūsų dorovinių pareigų daug daugiau, negu nurodo įstatymai. — (Seneka)
Tas, kuris sodina medžius, myli ne tik save, geresnis negu man. — (J.V.Gėtė)
Grožio ir aromato nepraranda tik ta gėlė, kurios nenuskiname. — (V.R.Oldžeris)
Jėga nugali jėgą, o grožis nugali visus. — (F. Lope de Vega)
Grožis turi jėgos ir talentą raminti širdis. — (M. de Servantesas)
Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį. — (A. de Sent Egziuperi)
Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimėdavo mintimi arba jėga. Aš vadinu didvyriu tik tą, kuris buvo didis širdimi. — (R.Rolanas)
Visi nuostabūs jausmai pasaulyje sveria mažiau už vieną gerą darbą. — (Dž.R.Lovelis)
Paremti geru žodžiu žmogų, patekusį į bėdą, dažnai svarbu taip pat kaip laiku perjungti geležinkelio iešmą: vos vienas colis skiria katastrofą nuo sklandaus ir saugaus judėjimo per gyvenimą. — (H.V.Bičelis)
Būkite ne paprasčiausiai geri, o geri dėl ko nors. — (H.D.Toras)
Užuojauta gyvūnams yra taip žmogui būdinga, jog galima tvirtinti: tas, kuris žiaurus gyvūnams, negali būti geras žmogus. — (A.Šopenhaueris)
Gerasis susiranda Žemėje rojų, o piktasis čia iš anksto mėgaujasi savo pragaru. — (H.Heinė)
Elgdamiesi su artimaisiais taip, tarsi jie geresni negu iš tikrųjų,priverčiame juos tapti geresnius. — (J.V.Gėtė)
Tiek protui nėra nieko per didelio, tiek gėriui nėra smulkmenų. — (Žanas Polis)
Kad būtume pakankamai geri, turime būti truputėlį geresni negu reikia. — (K.Marivo)
Darydami gera geram žmogui, darome jį dar geresnį, bet piktas nuo jam daromų geradarybių tampa dar piktesnis. — (B.Mikelandželas)
Gerbti reikia tą, kuris yra dosnus, o ne tą, kuris gali būti dosnus. — (N.Makiavelis)
Iš tikro dosnus tas, kuris duoda iš to, kas jam pačiam priklauso. — (Seneka)
Jei kultūros nėra žmonių širdyse, tai niekur daugiau jos būti negali. — (Ž.Diuhamelis)
Akyla vien širdis: paties svarbiausio akimi nepamatysi. — (A. de Sent Egziuperi)
Maitinausi, kad gyvenčiau, gyvenau, kad pasiekčiau, pasiekiau, kad grįžčiau ir atsiduočiau apmąstymams ir ilgėdamasis tyloje pajusčiau, jog mano širdis tapo didesnė. — (A. de Sent Egziuperi)
Įsigyti tam, ko reikia sielai, pinigų nereikia. — (H.D.Toras)
Protingas atsargumas reiškiasi ne tiek tuo, kad žmogus niekados nedaro klaidų, kiek tuo, kad jis neleidžia joms pasikartoti. — (K.N.Bouvis)
Iš visų dvasinių reikšmingiausia – išmintis, o naudingiausia – atsargumas. — (O.M.Bartelemis)
Karštas arklys kartu su raiteliu gali nusisukti sprandą kaip tik tame takelyje, kuriuo atsargus asilas žingsniuoja neklupdamas. — (G.E.Lesingas)
Tą, kuris per daug saugosi, dilgėlės dilgina dažniausiai. — (T.Fuleris)
Išminčius saugojasi pats savęs, kaip saugomasi priešo ar žvalgo. — (Epiktetas)
Atsargumo niekada nebūna per daug. — (Horacijus)
Tam, kuris namie nerimastingai stebi vieną plyšį, griūtis negresia. — (Publilijus Siras)
Greičiausiai užklumpa tas pavojus, kurio nepaisoma. — (Publilijus Siras)
Atsargiai veikti dar svarbiau negu išmintingai samprotauti. — (Ciceronas)
Ši knyga skirta išrinktiesiems. Tiems žmonėms, kurie patys save išrinko metafizinių sunkenybių nešėjais. Tiem savavaliams šamanams, kurie bando prasibrauti į aptingusią kasdienio pasaulio gyventojų sąmonę. Šią knygą turėtų perskaityti tie, kurims dar rūpi kūrybos ir žmogiškosios minties gyvavimas.
Kūryba dažniausiai nėra nei didis smagumas, nei linksma ar pelninga profesija. Rašymas tėra nuosekli ir sąmoninga savižuda, o kiekvienas tikras rašytojas yra menamas savižudis. Gyvenimas yra įsisąmoninta kančia, o geriausiai tos kančios atmainas perpranta savižudiški kūrėjai. Rašytojai stengiasi perkurti pasaulį žodžiais bei sakiniais. Kartais iš tų žodžių susiklosto mintys. Retsykiais tos mintys skaitantį žmogų pamoko, pakeri arba pražudo. Pačius rašytojus jų mintys pražudo neišvengiamai.
Šios knygos pagrindinis personažas yra rašytojas, taigi užsiima kūryba: lėta ir apgalvota savižuda bei artimųjų kankinimu. Tik šitaip galima įveikti pasaulio patyčias, įsibrauti į dievų kompiuterius ir slapčia persirašyti kai kuriuos jų sumanymus. Tik šitaip įmanoma užkirsti kelią niekingiems dievų kėslams ir bent kiek patobulinti pasaulį. Šiame pasaulyje kūrėjas gali išgyventi tik visiškai sąmoningai ir kankinamai nusižudęs. Kūrėjai nuosekliai žudosi savo kūryba. Visi kiti žudo tik laiką.
Rimas Vizbara ir vėl valdė mažytį jį supantį pasaulėlį. Apie tą mažą pasaulėlį buvo galima parašyti graudžiai tobulą apsakymą. Tai galėjo būti apsakymas apie žmogų, kuris vis dėlto nugalėjo, net beviltiškai pralaimėdamas. Apie žmogų, kuris visą gyvenimą nuosekliai žudėsi, kaip tik įmanydamas. Mylimu ir nekenčiamu darbu, geidžiamomis ir neišvengiamai išduodančiomis moterimis, o dar ežerais, net ištisomis jūromis alkoholio. Jis žinojo septynis lėtos savižudos būdus, visus juos kantriai išbandė pats su savimi. Pats save įgrūdo į kankinimų rūsį ir privertė prisiminti skaudžiai nereikalingą savo praeitį. Išmokė save pavirsti šunimi ir slapčia stebėti, ką veikia jo tėvas ir neištikima žmona. Tas apsakymo žmogus buvo tikras burtininkas, tikras šamanas.
Rimas Vizbara absoliučiai nepaisė Mozės paliepimų mylėti ir gerbti savo tėvą ir motiną. Tasai barzdotas žydiškų moralinių tiesų skelbėjas apskritai nekėlė Rimui jokio pasitikėjimo.
- Tegu sau moko gentinėje bendruomenėje gyvenančius žydus,- niršiai kartojo Rimas. – Ką gali reikšti dvidešimt penkių šimtmečių senumo pamokslavimai šiais laikais? Ką jie visi čia vapa apie amžinuosius moralės dėsnius? Visi tie šventikai ir prie jų prisiplakęs Imanuelis Kantas. Amžinųjų žmogiškųjų dėsnių negali būti pagal apibrėžimą. Negali būti vienodos moralės badaujančiai puslaukinei genčiai ir klestinčiai technologinei visuomenei. Tik kunigai ir komunistai gali jėga primetinėti vienodą visiems moralę.
Tokį savo įsitikimą be galo daug sykių kartojo žodžiu, raštu, o ypač mintyse. Nuo to kartojimo perniršdavo, jog kartais būdavo pasirengęs tyčia laužyti visus krikščioniškos moralės liepimus vien protesto vardan. Tiesiog stengėsi grūmoti ar rodyti špygas neegzistuojančiam dangui, demonstruodamas visam pasauliui, jog dieviškieji žaibai iš dausų netrenks, nes jokių dausų apskritai nėra. Kaip ir jų tariamai dieviškų, visuomet teisingų elgesio taisyklių.
Rimą visada siutino Mozės mokymo loginis idiotizmas. Pagal tą minkštapročių moralinį kodeksą jis privalėjo gerbti savo tėvą, kuris su didžiausiu pasimėgavimu laužė beveik visas to paties kodekso taisykles: melagingai liudijo, geidė savo artimųjų žmonų bei turto ir apskritai neturėjo nė pačių sąžinės užuomazgų. Tomas Vizbara absoliučiai nesigailėjo dėl blogio, kurį sėte sėjo aplink save. Rimo tėvas veikiau jau mėgavosi savo blogumu. Kaip ir dera šiame dievų galutinai suknistame pasaulyje, tėvo blogumas visuomet teikdavo kur kas daugiau pergalių bei naudos už kitų žmonių tikrą ar tariamą gerumą. Ypač tėvui patikdavo jo išdavikiškos pergalės, nors apie jas težinojo tik jis pats. Jam ir nereikėjo šlovės nei populiarumo – Tomui Vizbarai visiškai pakako tų pergalių intelektinės žaismės. Jam buvo smagu, kad jis visus visus apgauna, sumausto ir slapčia nugali.
Aš būsiu rašytojas ir kalbėsiu teisybę. Gyvensiu nemeluodamas sau, kad ir kiek man šitai kainuotų. Aš būsiu vienas, vienas, vienas. Atkaklus, nelaimingas ir nepalaužtas. Būsiu laisvas – tai bus mano vienintelis tikras džiaugsmas. Žmogus gimsta tam gad gyventų laisvas – tokia yra jo dieviškoji paskirtis. Aš ją tesėsiu. Būsiu laisvas net šitame impotentiškų vergų konclageryje.
Tai galėjo būti knyga apie Dievo savižudybę. Apie dievą Odiną, persismeigusį savo paties ietimi ir devynias dienas iškybojusį ant medžio. Apie bevardį dievą, kuris pasidarė charakiri ir dieviškai lėtai merdėjo, stebeilydamas į savo išvirtusius laukan vidurius.
Tai turėjo būti atsiskaitymo su savimi knyga. Atsiskaitymo su pasauliu knyga. Atsiskaitymo su visomis knygomis knyga.
Tai turėjo būti literatūros šermenys, o kartu autodafė. Tai galėjo būti išplėstinis klausimas: kas anksčiau nusižudys – Rimas Vizbara ar pats pasaulis? O gal kitaip – pagrindinis tos knygos klausimas galėjo būti be galo paprastas: ar Rimas Vizbara yra nuodėgulis, ar vis dėlto feniksas? Jeigu baudėsi tapti pakylančiu iš pelenų feniksu, jam pirmiausia dar reikėjo susideginti.
Nubudęs pirmiausia pagalvojo: ir vėl niekas nepasmaugė manęs miegančio.
Jis netikėjo, kad banali tikrovė turi kokią nors savaiminę vertę. Tikrovė tebuvo nevykęs pramanas, beprasmis dievų kompiuterinis žaidimas. Visai nupezę sadistai dievai įsijungia savo perkaitusius kompiuterius ir spaudydami pelės mygtukus krykštauja iš pasitenkinimo, kol dar labiau nukvaišta. Jie nežaidžia jokių intelektualinių žaidimų – vien skerdykles.
