O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles
Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!
Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis,
Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos
Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu,
Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų.
O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu,
Nes tam pavasary ramybės nerandu:
Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles
Poetų mindomuos pavasario šlaituos,
Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles,
Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Henrikas Radauskas
