Esu aš ponas Tarakonas,
Bute sau gyvenu.
Čia šeimininkas vyras storas,
Palieka atliekų.
Girdžiu vis žmonės kalba – Krizė
Atėjo nelaukta.
Visi jie skundžias ir dejuoja -
Turbūt tikrai bėda.
Labai aš jiems padėt norėčiau,
Nes man jau neramu.
Pradėjau jau ir aš plonėti -
Mažėja atliekų!
Jei taip toliau – teks išsikraustyt,
Gyvent kitam name.
Ir raminuos tik tuo, kad Seimas,
Man netoli nuo čia.
Tikiu, kad ten man bus daug maisto -
Gyvena juk valdžia!
O tarakonų krizės šūkis:
Gyvenkime Seime!
ANGELAS IR GAIDYS
Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę,
Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės,
Kad, auštant rytui, kovą paskutinę
Prieš žiaurų velnią angelas laimės.
Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę,
Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys,
Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia,
Ir gieda himną degantis gaidys.
Paskutinis eilėraštis
Šis eilėraštis bus paskutinis –
Neberašysiu daugiau –
Užgeso kūrybos ugnelė krūtinėj,
Veltui įpūst ją bandžiau.
Skiltuvą tryniau į pintį,
Vaikiausi nekaltą degtuką…
Žvaigždės padangėj spindi – krūtinė
Šalta tartum šimtas varliuku.
Rymojau ties atsuktu dujinės čiaupu,
Gėriau benziną tarytum arbatą,
O vakar, įlindęs į šiaudus,
Prarijau prieštankinę granatą.
Ak! Veltui ir ta granata, ir benzinas,
Ir veltui degtukų pulkai… –
Vis tiek neįsižiebė niekas krūtinėj –
Tik sudegė Tėvo namai.
