Gyvenimas- kaip kelionė traukiniu vieni įlipa, kiti- išlipa. Kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys. Vos gimę mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones. Ir tikime, kad jie liks visada drauge visos kelionės metu. Tai mūsų TĖVAI. Bet tiesa yra visai kitokia. Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mus vienus, be savo šilumos, draugystės, meilės… Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs. Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mes mylime. Kai kam ši kelionė atrodo kaip trumpas pasivaikščiojimas. Vieni kelionės metu suranda vien tik liūdesį. dar kiti visada pasiruošę padėti, jei kam reikia pagalbos. Vieni išlipę visam laikui palieka ilgesį… kiti įlipa ir vos tik spėjus su jais prasilenkti, greitai išlipa.. Mes stebimės,jei žmogus, kurį mes mylime, sėdasi kitame vagone, o mus tuo metu palieka vienus. Aišku, niekas mums negali sutrukdyti jų ieškoti po visą traukinį. Bet kartais mes nebegalime atsisėsti šalia jų, nes vieta šalia yra užimta. Nieko baisaus… Tai tokia yra kelionė; Pilna nusivylimų ir svajonių, vilčių ir praradimų… Kelionė be bilieto atgal… Pasistenkime suprasti savo kelionės draugus ir kiekvienas ieškokime tarp jų paties geriausio. Gali būti, kad kelionėje kuris nors gali susvyruoti, jam gali prireikti mūsų supratimo. Susvyruoti ir suklupti galime ir mes patys… Bet visada kas nors atsiras ir bus šalia, ir mus supras. Didžiausia šios kelionės paslaptis yra ta, kad niekas nežino, kada jis išlips iš traukinio. Mes nežinome, kada išsilaipins ir mūsų bendrakeleivis, net ir tas, kuris sėdi visai šalia… Aš galvoju, kad bus labai liūdna palikti šį traukinį… Esu tuo tikras. Išsiskyrimas su draugais, kuriuos sutikau šiame traukinyje bus skausmingas. Palikti savo artimus bus labai liūdna. Bet tikiu, kad vieną dieną jie atvyks į centrinę stotį ir aš juos išvysiu su jų bagažais, kurių jie neturėjo lipant į traukinį. Ir aš būsiu labai laimingas, kad galėjau prisidėti prie jų bagažų didinimo ir turtinimo. Padarykime viską, kad mūsų kelionė būtų sėkminga ir liktų tik geri prisiminimai tuomet, kai mes išlipsime iš traukinio…
Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi. Gal ją atėmė nuo jos motynos žmonės; gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebebuvo jai vietos; gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi…
Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga…
Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys, vienok jaučiausi milžinu esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.
O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė…
Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau… ir laukė.
Striela sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis…
Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.
Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.
Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.
Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…
Paleistuvė iš skaityklos
Nuojauta detektyvui – vienas būtinų dalykų. Todėl, vos prakaituodamas it tirpstančio sviesto gabalas Vordas Bebkokas įžengė į mano kontorą ir atkišo savo vizitinę kortelę, man per nugarą nuvinguriavo šiurpulys – į jį, kaip dabar suprantu, reikėjo įsiklausyti.
– Ar jūs Kaizeris? – pratarė jis. – Kaizeris Liupovicas?
– Taip parašyta mano licencijoje, – atsargiai atsiliepiau.
– Turite man padėti! Mane šantažuoja! Meldžiu!
Jis kretėjo lyg prastos roko grupės dainininkas. Pastūmiau jam stiklinę ir butelį kvietinės, visada laikomą po ranka, ir tikrai ne vaistams.
– Galgi atsipalaiduok ir viską man papasakok?
– O jūs… jūs mano žmonai nepasakysit?
– Suprask ir mane, Vordai. Nieko garantuoti aš negaliu.
Jis mėgino įsipilti gėrimo, bet stiklas į stiklą taip barškėjo, kad buvo girdėti net kitoje gatvėje, o didžioji dalis gėrimo išsiliejo į jo batus.
– Aš dirbantis žmogus, – tarė jis. – Mechanikas. Gaminu ir remontuoju pliauškynes ir karksynes pokštams. Tikriausiai žinote tokius mažus daikčiukus – paduoda tau kas nors ranką sveikintis, o ta kad karktelės!
– Na ir?
– O žinote, daug kam iš valdžios tai patinka. Ypač ten, Volstrite.
– Grįžkim prie reikalo.
– Aš ir sakau, turiu daug keliauti. O keliaudamas kartais pasijuntu toks vienišas. Ne, visai ne tai, ką pamanėte! Matote, Kaizeri, širdies gilumoje aš intelektualas. Žinoma, kokią nors mergą visada gali pakabinti, bet tikrai protingų moterų surasti ne taip paprasta.
– Tęskit.
– Taigi. Išgirdau apie vieną mergiotę. Aštuoniolikos metų. Jasaro studentė. Už tam tikrą kainą ji ateina ir kalba visokiausiomis temomis – Proustas, Yeatsas, antropologija. Keitimasis mintimis. Ar supratote, kur link lenkiu?
– Nelabai.
– Matot, mano žmona – šauni moteriškė, bet ji nenori su manim diskutuoti apie Ezrą Paundą. Arba apie Eliotą. Vesdamas ją aš to nežinojau. Matote, Kaizeri, man reikia moters, kuri mane jaudintų intelektualiai. Su malonumu už tai sumokėčiau. Nenoriu ilgalaikio ryšio, man pakanka akimirksnio intelektualinės patirties, o tada tegu eina ji sau į visas keturias puses. Viešpatie, Kaizeri, aš juk sėkmingai vedęs žmogus!
– Ir seniai tai trunka?
– Šešis mėnesius. Kai tik man prisireikia, skambinu Flosei. Ji ten lyg ir šeimininkė. Apsigynusi lyginamosios literatūros magistro darbą. Ji man ir atsiunčia intelektualę. Štai kaip, pasirodo. Tipas, kuris negali be protingų moterų. Man pagailo vargšo vyruko. Ne jis vienas toks. Tokių išalkėlių intelektualaus bendravimo su kita lytimi turbūt knibždėte knibžda. Ir jie už tokį pabendravimą atiduotų paskutinius marškinius.
– O dabar ji grasina viską papasakoti mano žmonai, – tarė jis.
– Kas ta ji?
– Flosė. Motelio kambaryje jie paliko „blakutę“ ir įrašė, kaip samprotauju apie Eliotą ir Siuzaną Sontag, ir, turiu pripažinti, kartais kapstau labai giliai. Jiems reikia dešimt gabalų arba tuoj pat grasina apie tai pranešti Karlai. Padėkite man, Kaizeri! Jei sužinos, kad nejaudina manęs intelektualiai, Karla numirs. Seni peteliškių pagal iškvietimą pokštai. Policijoje jau sklando gandai apie nešvarius turinčių aukštąjį išsilavinimą moterų reikaliukus, tačiau kažkas ten vyrukams užstrigo.
– Nagi, čiupk telefoną ir surask man Flosę.
– O kam?
– Imuosi tavo bylos, Vordai. Tik perspėsiu – imu penkiasdešimt dolerių per dieną, neskaitant papildomų išlaidų. Taigi turėsi sutaisyti krūvą pliauškynių.
– Ką jau ten, dešimt gabalų vis tiek nenuplėšit! – išsišiepęs tarė jis, nukeldamas telefono ragelį ir rinkdamas numerį.
Perėmiau telefono ragelį ir pamerkiau jam akį. Jis pradėjo man patikti.
Po poros sekundžių atsiliepė švelnus kaip šilkas balselis ir aš išsakiau savo pageidavimą.
– Norėčiau, kad man suteiktumėte valandą geros šnekos, – paprašiau.
– Žinoma, mielasis. Apie ką šnekėsimės?
– Norėčiau aptarti Melville.
– Ar „Mobį Diką“, ar apsakymus?
– O koks skirtumas?
– Skiriasi kaina, ir tiek. Už simbolizmą reikės sumokėti papildomai.
– Ir kiek man tai kainuos?
– Penkiasdešimt, gal šimtas už „Mobį Diką“. O gal norite lyginamosios Melville’io ir Hotorno analizės? Už šimtą galiu organizuoti.
– Puiku, – tariau ir padiktavau kambario „Plazos“ viešbutyje numerį.
– Blondinė ar brunetė?
– Tegu bus siurprizas, – tariau ir padėjau ragelį.
Nusiskutau ir, įsipylęs kavos, dar spėjau perversti kelias enciklopedijas. Nepraėjo nė valanda, ir į duris pabeldė. Atidariau. Priešais mane stovėjo visai jaunutė raudonplaukė – lyg du dideli kaušeliai vanilinių ledų, įspraustų į aptemptus drabužėlius.
– Sveiki, aš Šerė.
Ką gi, ji iš tikrųjų žinojo, kaip įaudrinti vaizduotę. Ilgi tiesūs plaukai, odinė rankinė, ausyse sidabriniai auskarėliai, jokios kosmetikos.
– Keista, kad tave šitaip apsirengusią įleido į viešbutį, – nusistebėjau. – Durininkas inteligentus paprastai per mylią užuodžia.
– Užčiaupiau jam burną penkine.
– Pradėsim? – paklausiau ranka rodydamas į sofą. Ji užsirūkė ir perėjo prie reikalo.
– Manau, galime pradėti nuo to, kad „Bilis Badas“ – tai melviliškas Dievo elgesio su žmogumi pateisinimas, n’est-ce pas?
– Įdomi versija, tačiau ne Miltono požiūriu.
Aš blefavau. Man buvo smalsu, ar žuvelė praris jauką.
– Ne, ne! „Prarastajam rojui“ kaip tik ir trūksta pesimizmo substruktūros!
Užkibo!
– Taip, taip! Dieve, kokia jūs teisi! – sumurkiau.
– Aš manau, kad Melville’is mums iš naujo parodė nekaltybę kaip dorybę. Naiviu, bet savotiškai sudėtingu atžvilgiu. Kaip manote?
Aš leidau jai tęsti. Merginai vos devyniolika, o ji jau įvaldžiusi pseudointelektualų kalbėjimo būdą ir manieras. Ji įmantriai, tačiau visiškai mechaniškai daugžodžiavo. Vos tik pasiūlydavau kokią įžvalgą, ji išsisukdavo nuo atsakymo: „O taip, Kaizeri, puiki įžvalga! Tai nepakartojama! Platoniškasis krikščionybės supratimas! Kodėl man anksčiau neatėjo į galvą!“
Mudu praplepėjome maždaug valandą, tada ji pasakė, kad jai metas eiti. Mergina atsistojo, o aš išsitraukiau šimtinę.
– Ačiū, mielasis.
– Ten, kur juos paėmiau, yra ir daugiau.
– Ką nori tuo pasakyti?
Sužadinau jai smalsumą. Ji vėl prisėdo.
– Tarkim, norėčiau surengti vakarėlį? – paklausiau.
– Kokį vakarėlį?
– Na, pavyzdžiui, dvi merginos pabandytų man paaiškinti Noamą Chomskį.
– Oho! Hmm…
– Ne, tai ne. Tiek to.
– Pasikalbėk su Flose, – tarė ji. – Bet turėsi patuštint kišenes.
Atėjo laikas atversti kortas. Kyštelėjau jai prie pat akių privataus detektyvo pažymėjimą ir pasakiau, kad tik apsimečiau jos klientu.
– Aš faras, brangute. Už mokamas diskusijas apie Melville’į baudžiama pagal 802 straipsnį. Už tai gali atsidurti už grotų.
– Ak tu bjaurybe!
– Apsiramink, vaikeli, kitaip turėsi viską iškloti policijoje. O ten jie tavo pasakojimu tikrai neapsidžiaugs.
Ji pravirko.
– Kaizeri, neįduokit manęs! – sukūkčiojo. – Prašau jūsų! Man reikalingi pinigai, kad ištempčiau iki diplomo. Aš netekau stipendijos. Jau antrąkart. O Dieve! Ir ji išpasakojo viską nuo pradžių iki galo. Vaikystėje – kalbos ir muzikos pamokos. Vėliau socialistų jaunimo stovyklos, plakatai ir demonstracijos. Ši mergina stovėdavo eilėse prie tarnybinių teatro durų ir pieštuku keverzodavo Kanto knygos paraštėse: „Nepakartojama! Genialu!“ Tačiau kadaise ji metė šį kelią dėl slidaus takelio.
– Man žūtbūt reikėjo pinigų. Viena mano draugė prasitarė, kad pažįsta vedusį vyrą, kurio žmona nepasižymi protu. Jis ėjo iš galvos dėl Blake’o. O jo žmona Blake’o visai neįkando. Aš ir sakau, gerai, už padorų atlygį galiu su juo pašnekėt apie Blake’ą. Iš pradžių nervinausi. Prišnekėjau visokių nesąmonių. Pasirodo, jam tas pats. Draugė pasakė, kad jis toks ne vienas, yra ir daugiau. Aš jau esu įkliuvusi. Vienąkart mane užklupo automobilyje garsiai skaitant poezijos antologiją, kitąkart sustabdė ir apieškojo Tenglvudo parke. Trečiąkart taip paprastai nebeišsisuksiu.
– Tada nuvesk mane pas Flosę.
Ji prikando lūpą ir tarė:
– Hanterio koledžo knygynas – tik priedanga.
– Štai kaip?
– Panašiai kaip nelegalios lošimo lindynės už kirpyklų patalpų. Pamatysit pats.
Aš tuoj pat paskambinau į nuovadą, patikrinau informaciją, o tada ją paleidau.
– Gerai, mažyt, paleisiu tave. Tik kurį laiką niekur nedink iš miesto.
Ji dėkinga pakėlė savo veiduką prie manojo.
– Nori? Aš tau gausiu skaitančio Dwighto McDonaldo fotografiją? – sušnabždėjo. – Tiek to, kitąkart. Kai įžengiau į Hanterio koledžo knygyną, mane pasitiko jaunuolis smalsiomis akimis. – Kuo galėčiau padėti? – pasiteiravo.
– Ieškau itin reto „Savęs reklamavimo“ egzemplioriaus. Žinau, kad autorius išspausdino kelis tūkstančius egzempliorių su auksiniais apvadais savo draugams. – Paieškosiu, – tarė jis. – Mes palaikome tiesioginius ryšius su Mailerio atstovais.
Žvilgsniu jį sustabdžiau.
– Mane siuntė Šerė, – tariau.
– A, jei taip, eime su manimi, – visai nenustebo jis.
Jis paspaudė mygtuką, knygų siena atsivėrė, ir aš tarsi nekaltas avinėlis įžengiau į kunkuliuojančius malonumų rūmus „Pas Flosę“.
Interjerą sudarė purpuriniai ornamentuoti tapetai ir Viktorijos epochos baldai. Blyškios, prastai apkirptos ir nervingos merginos, užsidėjusios akinius metaliniais rėmeliais, tingiai tysojo ant sofų, gundomai vartydamos „Penguin“ leidyklos klasikos tomelius. Besišypsanti iki ausų blondinė pamerkė man, kryptelėjo galva į kambarius antrame aukšte ir paklausė:
– Kaip dėl Voleso Stivenso, meiluti?
Tačiau buvo siūlomi ne tik intelektiniai malonumai, jos pardavinėjo ir emocinius. Paaiškėjo, kad už penkiasdešimt žalių galima „užmegzti santykius, nesibaigiančius intymiu suartėjimu“. Už šimtą žalių mergina paskolins tau savo Bartoko plokšteles, nueis su tavimi papietauti ir leis dalyvauti isterijos priepuolyje. Už pusantro šimto galėsi su dvynukėmis pasiklausyti radijo. Už tris šimtus gauni visą komplektą: Šiuolaikinio meno muziejuje tave „pakabina“ liesa brunetė žydė, duoda tau paskaityti savo diplominį darbą, restorane sukelia ginčą su klyksmais dėl moters prigimties traktuotės Freudo darbuose, o vėliau suvaidina savižudybę (jos būdas priklauso nuo kliento pasirinkimo). Svajonių viršūnė – mėgėjui, žinoma. Puikus gyvenimėlis. Didis vis dėlto šis miestas – Niujorkas.
– Na, ir kaip vaizdelis? – pasigirdo balsas man už nugaros. Aš apsisukau ir akis į akį susidūriau su 38 kalibro revolverio vamzdžiu. Skrandžiu paprastai nesiskundžiu, tačiau šįkart jis susitraukė į kamuoliuką. Taip, tai buvo Flosė. Balsas tas pats, bet Flosė, pasirodo, buvo vyras. Jo veidą slėpė kaukė.
– Jūs nepatikėsite, – tarė jis, – bet aš neturiu net koledžo diplomo. Mane išmetė dėl prastų pažymių.
– Ir dėl to jūs vaikštote su kauke?
– Kadaise ketinau užvaldyti „The New York Review of Books“, net buvau sukūręs gudrų planą, bet, kad jį įvykdyčiau, turėjau būti panašus Lajonelį Trillingą. Išvažiavau operuotis į Meksiką. Ten Chuarese yra gydytojas – už atitinkamą užmokestį ką nori padarys panašų į Lajonelį Trillingą. Tačiau jam nepavyko. Veidu tapau panašus į Odeną, o balsu – į Mary Mccartney. Dėl to ir nusprendžiau dirbti už įstatymo ribų.
Greitai, kol jis nespėjo nuspausti gaiduko, ėmiau veikti. Šokau į priekį, alkūne žiebiau Flosei į dantis ir, jam krentant, čiupau revolverį. Flosė griuvo kaip krūva plytų. Policijai pasirodžius jis vis dar dejavo.
– Puikiai padirbėjai, Kaizeri, – tarė seržantas Holmsas. – Kai patys baigsim su šiuo vyruku, su juo dar norės pasišnekėti FTB. Kažkokios aferos susijusios su Dantės „Pragaro“ leidimu ir nelegaliais lošimais. Na, vedam jį, vyručiai!
Tą patį vakarą, truputį vėliau, užsukau pas vieną savo seną pažįstamą, Gloriją. Ji blondinė. Diplomą apsigynė su pagyrimu. Skirtumas tik tas, kad ji baigė Kūno kultūros fakultetą. Man buvo gera!
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
