Mama blondinė iš Lietuvos kaimo rašo savo dukrai blondinei laišką į Airiją:
„Labas, dukrele. Jei gausi šį laišką, tai jis bus sėkmingai atėjęs. Jei negausi, pranešk man, parašysiu kitą. Kadangi tu nemoki greitai skaityti, aš rašau labai lėtai. Oras pas mus geras. Praeitą savaitę lijo tik du kartus – iš pradžių 3 dienas, o paskui -4 dienas. Siunčiu tau tavo žieminį paltą. Tėvas sakė, kad su metalinėmis sagomis jo gali nepraleisti per metalo detektorių, todėl aš jas nukirpau. Prisisiūk jas pati, sagas aš įdėjau į kišenę. Tiesa, tėvas gavo naują darbą. Dabar jis yra virš kelių tūkstančius žmonių – valo sniegą kapinėse. Tavo sesuo Marytė ištekėjo ir laukiasi. Dar nežinome, gims berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau parašyti, kuo tu būsi – dėde ar teta. Sakė, kad jei gims mergaitė, tai pavadins kaip mane. Man atrodo, keistas noras savo dukterį vadinti Mama. Su tavo broliu Petru buvo nutikusi keista istorija. Jis užtrenkė mašinos dureles, o raktai liko viduje. Jam reikėjo 10 km eiti namo atsarginių raktų, kad galėtų mus išleisti iš mašinos. Jei Airijoje sutiksi mūsų kaimynę Liudą, perduok jai linkėjimus. Jei nesutiksi, nieko jai nesakyk.
Tavo mama.
P.S. Norėjau tau atsiųsti šiek tiek pinigų, bet jau užklijavau voką.
Pasakoja čiukčia, kaip į tundrą medžioti ėjo:
- Einu, einu, žiūriu – briedis. Pykšt, pykšt – ragai, mėsa.
- Einu toliau, žiūriu – lokys. Pykšt, pykšt – kailis.
- Einu toliau, žiūriu – geologas. Pykšt, pykšt – degtukai..
Stalino laikais susitinka du draugai. Seniai nesimatę, kalbas pasakojas. Vienas sako :
- Tai girdėjau dviračių gamykloj dirbi. Turbūt kasdien po detalytę parsineši ir jau dviratį susirinkai. Kitas:
- Et! By..s ten… Kiek bandžiau dviratį surinkt, išeina tai kulkosvaidis, tai naikintuvas…
Du bičai prie alaus bokalo:
-Žinai kad Jukniavičienę paskyrė gynybos ministre ?
-Na ir kas ?
-Ji gali paskelbti karą Rusijai
-Na ir kas ?
-Bet mes galim pralaimėti .
-Na ir kas.Vokietija, Japonija, Švedija irgi buvo paskelbę karą Rusijai.Pralaimėjo, bet kaip gyvena !
Juozas Erlickas Lietus. Kas jis toks yra?
Lietus — į ką jis panašus, mėginkim
Atspėt. Galbūt jis panašus į ylą —
Įsminga žemėn taip giliai ir tyliai,
Neklausdamas, ar žemei tas patinka,
O gal jis panašus į ploną siūlą,
Kurs riša mūsų žemę prie dangaus,
Kad žemė nepakiltų kaip Mėnulis,
Kurį aš vakar skrendantį mačiau.
O gal jis panašus į muzikantą,—
Klajūną muzikantą neturtingą,
Stogų fortepijonais tyliai skambinantį
Melodiją rudens nesudėtingą,
Gal panašus lietus j abėcėlę,—
Tik tu skaityt lietaus raidžių nemoki,
Bet skaito pievoj jas nustebę gėlės…
O gal yra jis panašus į lokį?
Tu atsibusi vieną rytą šaltą,
Nustebintas spindėjimo laukų, —
Tai nusipirkęs šiltą baltą paltą
Lietus užmigo ten žiemos miegu…
