Visi darbuotojai „serga“ už savo jauną bendrovę, kažką aktyviai veikia, laužo galvas kurdami naujas paslaugas. Myli savo klientus, nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu uždirbtu centu. Jokių konfliktų. Pelnas ne itin didelis, bet stabilus, pinigų pakanka įmonei plėtoti. Šis etapas baigiasi bendrovei pradėjus samdyti naujus bendradarbius. Ir prasideda…

Antrasis etapas

Įmonės „stuburas“ toliau gyvena pirmojo etapo dvasia, tačiau naujieji bendradarbiai jau tėra samdoma darbo jėga, kuriai (su retomis išimtimis) visiškai nerūpi nei bendrovė, nei jos problemos. Dvi svarbiausios mintys, kasdien besisukančios naujųjų kolegų galvose – „kiek dienų liko iki algos“ ir „kodėl jos nepakelia“. Tiesa, kai kurie savo iniciatyvos ir asmeninių savybių padedami įsigudrina pereiti į firmos „stuburą“.

Šis periodas trunka ilgai, konfliktų būna nedaug, iš darbo metama tik už akivaizdų kvailumą ir netinkamumą. Pelnas didelis ir stabilus. Klientus visi vis dar myli, paiso jų nuomonės. O po kiek laiko atslenka…

Trečiasis etapas

Firmos „stuburas“ jau sugalvojo ir padarė beveik viską, ką įmanoma sugalvoti ir padaryti. Kitaip tariant, sukūrė užbaigtą pelno mašiną. Naujųjų bendradarbių skaičius jau smarkiai viršija senbuvių gretas. Mėgindama „sucementuoti“ kolektyvą, vadovybė rengia išvykas į gamtą, bendras išgertuves ir pan.

Iš išorės viskas atrodo puikiai, vadovai kelia tostus už draugišką kolektyvą, dovanoja gimtadienių dovanas, duoda premijas, tačiau viduje tarp naujųjų bendradarbių jau vyksta pjautynės ir vietų dalybos. Ateina nauji beveidžių skyrių viršininkai, atsiveda savo žmones ir atleidžia senuosius – žodžiu, prasideda vietinės reikšmės karai. Į kitas darbovietes išeina žmonės, kadaise padėję įmonės pamatus (jiems tiesiog nuobodu). Klientai jau nebemylimi – juk tie niekšai trukdo poilsiauti darbo vietoje.

Pamažu trečiasis etapas baigiasi ir išaušta…

Ketvirtasis etapas

Jei neištinka finansinės krizės, iš išorės viskas atrodo gerai: reklama matoma ant kiekvieno kampo, vykdomi visuotiniai projektai. Vadovybė jau seniai nebemėgina susigaudyti, kas vyksta firmoje – ji atiduoda vairą samdiniams, sau pasilikdama bendros įmonės politikos formavimą ir sėdėjimą kurortuose.

Iš darbuotojų gretų aktyviai atleidžiami normalūs žmonės, į jų vietas priimami užguiti ir neambicingi, sutinkantys dirbti už mažą algelę. Skyriams ir sektoriams vadovauja jauni „menedžeriai“, prieš tai prekiavę „snikeriais“ ir „marsais“. Jie kuria klientų pritraukimo ir naujų projektų organizavimo planus. Sėkmingai susitvarkantys šauna į viršų, menkesnės sėkmės lydimi jų kolegos eina pardavinėti maisto papildų (be perkvalifikavimo). Pinigų jūra, personalas pradeda nebetilpti nuomojamose patalpose.

Iš senųjų darbuotojų jau beveik nieko nebeliko. Į klientus giliai nusispjauti: koks skirtumas – šimtu daugiau ar mažiau, juk finansiniai rodikliai nenukentės. Pinigų skiriama naujiems projektams, biurams, technikai, tačiau visa tai valdyti ir naudoti jau nebėra kam, nes visuose postuose mataruodami kojomis sėdi „menedžeriai“. Rezultatas – projektai įgyvendinami gal trisdešimčia procentų arba „dėl neišbaigtumo“ visai užšaldomi.

Paskutinis etapas

Ne paskutinis prieš žlugimą, o tiesiog paskutinis. Toliau įmonė niekaip nebesiplėtoja. Vadovybė nusišalina nuo valdymo ir pradeda ką nors organizuoti kitoje srityje arba eina į politiką. Kadaise sukurta pinigų uždirbimo mašina sensta, tačiau jos atnaujinti ar atkurti niekas neturi nei jėgų, nei žinių. Senieji analitikai jau išėjo kitur, naujųjų per skelbimus prisikviesti nepavyksta.

Rezultatas – visiškas sąstingis visose veiklos srityse. Neužbaigti projektai tiesiog pamirštami arba parduodami „atsarginėms dalims“. Biure trinasi pilka banda, telefonu girdėti neaiškus murmėjimas: „Aš tuoj jus sujungsiu, gal ten jums galės pasakyti…“. Pasišlykštėję klientai keikiasi, prisimena senus laikus ir patyliukais sprunka pas jaunesnius konkurentus. Bendras klientų skaičius nemažėja, tačiau pinigų įmonė jau turi gerokai mažiau. Prasideda masiniai etatų mažinimai ir skyrių likvidavimai. Toliau įmanomi įvairūs variantai, tačiau dažniausiai firma parduodama.

Kaip manote, gerbiamieji ponai, kuriame etape dabar yra jūsų įmonė?

Nuomone apie žmogu, kaip ir apie beveik kiekviena butybe, priklauso nuo to, iš kokio atstumo i ji žiuri. (B. Džonsonas)

Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? (F. Nyce)

Žmones, amžinai neturintys laiko, paprastai nieko neveikia. (G. K. Lichtenbergas)

Žmogus negali gyventi atsiskyręs, jam reikia bendrauti.  (J.V.GETĖ)

Žmogus tampa žmogumi tik tarp žmonių. (J.R.BECHERIS)

Tapti žmogumi – menas. (NOVALIS)

Mes prisirišame prie žmonių parodžiusių mums gerumą. (Ž.Ž.RUSO)

Žmogaus paskirtis – protinga veikla. (ARISTOTELIS)

Žmogus – vienintelis iš visų gyvūnų, sugebantis raudonuoti. Beje, tik jam tai ir tenka…

Ilgai pamąstęs ir pameditavęs,Viešpats nutarė dilemą išspręsti štai taip:

Jis paėmė mėnulio apvalumus, nepaprastą bangos liniją, ankstyvo rytmečio gaivumą, jaudinantį medžių lapų virpesį, išlakų pušies siluetą, subtilų gėlių koketavimą, įsimylėjusio elnio žvilgsnį, saulės spindulio džiaugsmą, krekždutės kuklumą, voro savimeilę, gulbės tobulumą, brilianto tvirtumą, balandžio švelnumą, tigro negailestingumą, ugnies aistrą ir sniego šaltį.

Viešpats sumaišė tokius skirtingus ingriedientus, sukūrė moterį ir padovanojo ją vyrui… Praėjus savaitei vyras atėjo pas Viešpatį ir sako: Visagali, būtybė,kurią man dovanojai, neteikia džiaugsmo. Ji nuolat reikalauja dėmesio, nepalieka manęs ramybėje. Ji daug kalba, verkia be priežasties. Ji man atnešė tik kančią. Grąžinu ją. Nenoriu daugiau su ja gyventi…

Gerai,- tarė Viešpats ir pasiėmė moterį.

Praėjo savaitė. Vyras grįžo pas Dievą ir sako:

Dieve, aš jaučiuosi toks vienišas nuo to laiko, kai grąžinau būtybę, sukurtą man. Ji man dainavo ir šoko, Ji meiliai į mane žiūrėjo, Jos žvilgsnis mane glostė, Jos juokas skambėjo kaip muzika, Ji buvo graži, Jos švelnūs prisilietimai mane svaigino.

Maldauju, Viešpatie, grąžink man ją… Aš daugiau nebegaliu be jos gyventi…

Aparatas padūzgė, o tada atspausdino: „Rankos patempimas. Tepkite šiuo tepalu: xxxxxx. Rankas laikykite šiltai, venkite sunkaus darbo. Pagerės po dviejų savaičių“. Petrui patiko, ėmė daryti, kaip nurodė aparatas, tačiau vieną vakarą nusprendė papokštauti su aparatu. Iš krano įleido vandens, sumaišė su šuns šlapimu, įpylė žmonos ir dukters šlapimo, pasimasturbavo ir įmaišė savo spermos. Ryte mėginį nunešė į vaistinę, sumokėjo 10 Lt… Aparatas įprastai padūzgė, o tada atspausdino: „Jūsų name vanduo per kietas. Šuo turi kirminų; duokite jam vitaminų. Duktė vartoja narkotikus; nuvežkite į dispanserį. Žmona nėščia, bet ne nuo jūsų; paduokite dokumentus skyryboms. Ir nesmaukykite, kitaip ranka niekada nesugis!“

2) „Bachūras“ – kilęs iš graikų „bakhurios“, reiškia jautį, kastruotą tam, kad nekonkuruotų su geresnes savybes turinčiu patinu. Vagių žargone, reiškia nieko nesprendžianti arba kadaise prasikaltusį gaujos vadą. Žydų kalboje taip pat yra panaši šaknis „bokher“, kartais priskiriama šiam žodžiui. Jis buvo naudojamas galvijui apibūdint.

3) „Čiuvakas“ – žydų/romų k. – kastruotas avinas/kupranugaris. Vagių žargone taip pat apibūdina nieko nesprendžianti žmogų, bet ne gaujos narį.

Žinant šias reikšmes, tiesiog sunku susilaikyt nesijuokiant, kai išgirsti: „mes su čiuvakais“, „tikras pacanas“, „pasikalbam kaip bachūrai“.

Ne jums, pilkiems cepelinams, suprasti aukštąją madą. (Juozas Statkevičius)

‎- Mama kodėl aš ji myliu?
- Tu ir vaikystei mėgai visokius šunis namo tampyt.

Verki? Ne, iš akių prakaituoju.

Šiandien mačiau savo ex. Ėjo su savo nauja mergina. Susidūrėme.
Ji:
-Kūrva!
-Malonu susipažinti, o aš Donata.

‎-Kodėl neatsiliepei?
-Ai, šokau pagal skambučio toną.

Ėjau centro gatvėmis prikaustydama svetimų žmonių žvilgsnius. Populiarumas? Nemanau. Grožis? Abejoju. Geltonas pjūklas rankose? Visai tikėtina.

Eina vyras su žmona. Staiga pro juos praeina žavi mergina.
– Matei, kaip ta mergina man nusišypsojo?! – sako patenkintas vyras.
Žmona šypteli:
– Kai aš tave pirmą kartą pamačiau irgi žvengiau tris dienas

Neliūdėkite, jeigu neturite pinigų. Yra dalykų, kurių nenusipirksi už jokius pinigus, pavyzdžiui, dinozauras.

Davai visi draugiškai išdulkinkime pasaulį.

Paskambink man, kai pravirksi. Pasijuoksim kartu.

Tu šiandien labai šmaikštus, gal suvalgei klouną pusryčiams?

‎-Tėti ,kas čia?
-Tai katinas.
-Tėti ,kas čia?
-Tai katinas!
-Tėti ,kas čia?
-Tai kaaatinas!!!
-Tėti, kas čia?
-KATINAS!!!
-Tėti ,kas čia?
-Nežinau.
-Tėti ,tai katinas.

Sakote:”susirask savo antrą pusę”. Taip..Tai,kad aš dviejų vienodų kojinių savo stalčiuje nerandu,ką bekalbėti apie antrą pusę.

Vyrai skirstomi į dvi grupes: GERIAU NEI NIEKO ir GERIAU JAU NIEKO.

Aš priklausoma nuo 3 dalykų:nuo kavos..nuo cigarečių..ir ne,ne nuo tavęs,o nuo interneto..

Nežinojau ar verkti kai jis pasakė „palieku tave“ – Ar juoktis kai jis atrašė „atsiprašau,brangioji,čia ne tau.

‎-O, mažute, labas! – - Mažutis pas tave kelnėse, o aš Rima

‎-Sveika, katyte!
-Sveikas, zoofile ;>
-Na tada, sveika mazute…
-Nu labas, pedofile ;s

Šįryt, kol dažiausi, penkis kartus alpau nuo savo grožio.

Pameni kaip mums buvo gera kartu? Aš irgi ne.

‎-Žiūrėk,tavo buvęs vaikinas su mergina bučiuojasi. -Jis ne mano buvęs vaikinas.Jis mano buvęs mokinys kurį šito aš ir išmokiau.

Nepasiilgau tavęs, pasiilgau to laiko kai kažkada buvau laiminga.

Praėjo daug laiko, bet vistiek kiekvieną kartą minioje aš tikiuosi pamatyti tavo veidą.

Tu esi lyg specialiai man sukurtas narkotikas tik yra viena bėda narkotikų aš nevartoju.

Tu susitikinėji su mano buvusiu? Puiku. Dabar valgau sumuštinį. Ar ir jo likučių norėsi?

Gyvenk taip, lyg mirtum rytoj. Mokykis taip, lyg gyventum amžinai. (Indira Gandhi)

„Kai atvyksi į ateitį, ar kaltinsi savo praeitį?“ Robertas Halfas

Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį – taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs. (Pam Brown)

Esu įsitikinęs, kad gyvenimui artėjant į pabaigą, norėčiau apgailestauti dėl to, ką padariau, o ne dėl to, ko nepadariau. (Michael Caine)

Po dvidešimties metų labiau gailėsitės dėl to, ko nepadarėte, negu dėl to, ką padarėte. Taigi, atsišvartuokite nuo kranto. Išplaukite iš saugaus uosto. Sugaukite burėmis palankų vėją. Tyrinėkite. Svajokite. Atraskite. (Mark Twain)

Niekas nekuria ateities, išskyrus svajones. (Victor Hugo)

Vienintelis kliuvinys tarp žmogaus ir jo gyvenimo troškimo yra valios pabandyti jį pasiekti ir tikėjimo, kad tai pasiekiama, trūkumas. (Richard M. Devos)