Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto..
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume..
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
Apkloji liūdinti sušildančia skraiste
Ir norisi, kad jie – nebylus žodžiai,
Tūnoje mano viduje, pasiekt pasaulyje
Jautriausią širdį ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.
Mamytei žibuoklių priskinsiu,
Parbėgsiu namo takeliu
Ir garsiai garsiai ištarsiu,
Kad aš ją begalo myliu..
Branda ir išmintis
Tau šviesų kelią kloja,
Už nemigo naktis
Vaikai karštai dėkoja.
O penkiasdešimt metų
Jaunystei ne riba.
Ir aidi senos dainos
Nauja, skambia gaida..
Tegul auksinio jubiliejaus rytą
Lyg saulė naujos viltys sužydės,
O mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo sielą šiluma užlies.
Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu buti.
O tu viskas drauge – nes tu mano mama!
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
Kiek daug geru darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dėjavo tik viena – tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
O laikas tekartoja:“Nepalužti,nepavargti ir gyventi, gyventi!“
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostancia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mus kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiuri, Tu taip šiltai žiuri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
