Salomėja Nėris. Diemedžiu žydėsiu
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu – -
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu – -
Ryte užsidega
kaštonų žvakės.
Ant veido nutupia migla.
O tu skrendi
per šlapią gatvę
apsvaigusia pavasariu galva…
O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles
Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!
Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis,
Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos
Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu,
Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų.
O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu,
Nes tam pavasary ramybės nerandu:
Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles
Poetų mindomuos pavasario šlaituos,
Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles,
Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.
Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.
Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų -
Vainikų eilė pirmutinė.
Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!
Kai lendu į upę šaltą
Ar lakstau kieme be palto,
Kai skaitau per naktį knygą,
Ar, parodęs vartams špygą,
Įlendu į sodą dėdės,
Tučtuojau įspėja tėtis:
„Ką, vaikeli, tu darai?!
Ar iš proto išėjai?!“
Taip tos kalbos nukankino,
Kad keista mintis man gimė —
Sykį reik išeit iš proto,
Pažiūrėt, kaip ten atrodo!
Neblogai tenai, matyt,—
Viską galima daryt!.
Tik baisoka — kelio gal
Neberasiu grįžt atgal…
Esu aš ponas Tarakonas,
Bute sau gyvenu.
Čia šeimininkas vyras storas,
Palieka atliekų.
Girdžiu vis žmonės kalba – Krizė
Atėjo nelaukta.
Visi jie skundžias ir dejuoja -
Turbūt tikrai bėda.
Labai aš jiems padėt norėčiau,
Nes man jau neramu.
Pradėjau jau ir aš plonėti -
Mažėja atliekų!
Jei taip toliau – teks išsikraustyt,
Gyvent kitam name.
Ir raminuos tik tuo, kad Seimas,
Man netoli nuo čia.
Tikiu, kad ten man bus daug maisto -
Gyvena juk valdžia!
O tarakonų krizės šūkis:
Gyvenkime Seime!