Yra trys vyro drąsos stadijos! 1 stadija: Vyras grįžta vėlai iš darbo, o žmona laukia su šluota prie durų. Jis: “Tu šluoji ar kažkur žadi skristi?” 2 stadija: Vyras grįžta namo vidurnaktį iš darbo, o žmona guli lovoje ir apsimeta, kad miega. Vyras paima kėdę, pasistato prie “miegančios” žmonos, atsisėda ir stebi. Žmona neišlaiko ir klausia: “Ką tu darai?” Jis: “Kai bus koncertas, noriu sėdėti pirmoje eilėje!” 3 stadija: Vyras ryte grįžta iš darbo , linksmas, visas lūpų dažuose ir kvepiantis moteriškais kvepalais. Žmona virtuvėje, papusryčiavo, pikta, atsuka jam nugarą. Vyras prieina prie žmonos, kepštelna per užpakaliuką ir taria: “Tu sekanti!”
Pirmasis etapas
Visi darbuotojai „serga“ už savo jauną bendrovę, kažką aktyviai veikia, laužo galvas kurdami naujas paslaugas. Myli savo klientus, nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu uždirbtu centu. Jokių konfliktų. Pelnas ne itin didelis, bet stabilus, pinigų pakanka įmonei plėtoti. Šis etapas baigiasi bendrovei pradėjus samdyti naujus bendradarbius. Ir prasideda…
Antrasis etapas
Įmonės „stuburas“ toliau gyvena pirmojo etapo dvasia, tačiau naujieji bendradarbiai jau tėra samdoma darbo jėga, kuriai (su retomis išimtimis) visiškai nerūpi nei bendrovė, nei jos problemos. Dvi svarbiausios mintys, kasdien besisukančios naujųjų kolegų galvose – „kiek dienų liko iki algos“ ir „kodėl jos nepakelia“. Tiesa, kai kurie savo iniciatyvos ir asmeninių savybių padedami įsigudrina pereiti į firmos „stuburą“.
Šis periodas trunka ilgai, konfliktų būna nedaug, iš darbo metama tik už akivaizdų kvailumą ir netinkamumą. Pelnas didelis ir stabilus. Klientus visi vis dar myli, paiso jų nuomonės. O po kiek laiko atslenka…
Trečiasis etapas
Firmos „stuburas“ jau sugalvojo ir padarė beveik viską, ką įmanoma sugalvoti ir padaryti. Kitaip tariant, sukūrė užbaigtą pelno mašiną. Naujųjų bendradarbių skaičius jau smarkiai viršija senbuvių gretas. Mėgindama „sucementuoti“ kolektyvą, vadovybė rengia išvykas į gamtą, bendras išgertuves ir pan.
Iš išorės viskas atrodo puikiai, vadovai kelia tostus už draugišką kolektyvą, dovanoja gimtadienių dovanas, duoda premijas, tačiau viduje tarp naujųjų bendradarbių jau vyksta pjautynės ir vietų dalybos. Ateina nauji beveidžių skyrių viršininkai, atsiveda savo žmones ir atleidžia senuosius – žodžiu, prasideda vietinės reikšmės karai. Į kitas darbovietes išeina žmonės, kadaise padėję įmonės pamatus (jiems tiesiog nuobodu). Klientai jau nebemylimi – juk tie niekšai trukdo poilsiauti darbo vietoje.
Pamažu trečiasis etapas baigiasi ir išaušta…
Ketvirtasis etapas
Jei neištinka finansinės krizės, iš išorės viskas atrodo gerai: reklama matoma ant kiekvieno kampo, vykdomi visuotiniai projektai. Vadovybė jau seniai nebemėgina susigaudyti, kas vyksta firmoje – ji atiduoda vairą samdiniams, sau pasilikdama bendros įmonės politikos formavimą ir sėdėjimą kurortuose.
Iš darbuotojų gretų aktyviai atleidžiami normalūs žmonės, į jų vietas priimami užguiti ir neambicingi, sutinkantys dirbti už mažą algelę. Skyriams ir sektoriams vadovauja jauni „menedžeriai“, prieš tai prekiavę „snikeriais“ ir „marsais“. Jie kuria klientų pritraukimo ir naujų projektų organizavimo planus. Sėkmingai susitvarkantys šauna į viršų, menkesnės sėkmės lydimi jų kolegos eina pardavinėti maisto papildų (be perkvalifikavimo). Pinigų jūra, personalas pradeda nebetilpti nuomojamose patalpose.
Iš senųjų darbuotojų jau beveik nieko nebeliko. Į klientus giliai nusispjauti: koks skirtumas – šimtu daugiau ar mažiau, juk finansiniai rodikliai nenukentės. Pinigų skiriama naujiems projektams, biurams, technikai, tačiau visa tai valdyti ir naudoti jau nebėra kam, nes visuose postuose mataruodami kojomis sėdi „menedžeriai“. Rezultatas – projektai įgyvendinami gal trisdešimčia procentų arba „dėl neišbaigtumo“ visai užšaldomi.
Paskutinis etapas
Ne paskutinis prieš žlugimą, o tiesiog paskutinis. Toliau įmonė niekaip nebesiplėtoja. Vadovybė nusišalina nuo valdymo ir pradeda ką nors organizuoti kitoje srityje arba eina į politiką. Kadaise sukurta pinigų uždirbimo mašina sensta, tačiau jos atnaujinti ar atkurti niekas neturi nei jėgų, nei žinių. Senieji analitikai jau išėjo kitur, naujųjų per skelbimus prisikviesti nepavyksta.
Rezultatas – visiškas sąstingis visose veiklos srityse. Neužbaigti projektai tiesiog pamirštami arba parduodami „atsarginėms dalims“. Biure trinasi pilka banda, telefonu girdėti neaiškus murmėjimas: „Aš tuoj jus sujungsiu, gal ten jums galės pasakyti…“. Pasišlykštėję klientai keikiasi, prisimena senus laikus ir patyliukais sprunka pas jaunesnius konkurentus. Bendras klientų skaičius nemažėja, tačiau pinigų įmonė jau turi gerokai mažiau. Prasideda masiniai etatų mažinimai ir skyrių likvidavimai. Toliau įmanomi įvairūs variantai, tačiau dažniausiai firma parduodama.
Kaip manote, gerbiamieji ponai, kuriame etape dabar yra jūsų įmonė?
Niekas žmogaus taip nestabdo kaip jis pats save. (A.Belas)
Nuomone apie žmogu, kaip ir apie beveik kiekviena butybe, priklauso nuo to, iš kokio atstumo i ji žiuri. (B. Džonsonas)
Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? (F. Nyce)
Žmones, amžinai neturintys laiko, paprastai nieko neveikia. (G. K. Lichtenbergas)
Žmogus negali gyventi atsiskyręs, jam reikia bendrauti. (J.V.GETĖ)
Žmogus tampa žmogumi tik tarp žmonių. (J.R.BECHERIS)
Tapti žmogumi – menas. (NOVALIS)
Mes prisirišame prie žmonių parodžiusių mums gerumą. (Ž.Ž.RUSO)
Žmogaus paskirtis – protinga veikla. (ARISTOTELIS)
Žmogus – vienintelis iš visų gyvūnų, sugebantis raudonuoti. Beje, tik jam tai ir tenka…
Gyvenimas- kaip kelionė traukiniu vieni įlipa, kiti- išlipa. Kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys. Vos gimę mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones. Ir tikime, kad jie liks visada drauge visos kelionės metu. Tai mūsų TĖVAI. Bet tiesa yra visai kitokia. Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mus vienus, be savo šilumos, draugystės, meilės… Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs. Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mes mylime. Kai kam ši kelionė atrodo kaip trumpas pasivaikščiojimas. Vieni kelionės metu suranda vien tik liūdesį. dar kiti visada pasiruošę padėti, jei kam reikia pagalbos. Vieni išlipę visam laikui palieka ilgesį… kiti įlipa ir vos tik spėjus su jais prasilenkti, greitai išlipa.. Mes stebimės,jei žmogus, kurį mes mylime, sėdasi kitame vagone, o mus tuo metu palieka vienus. Aišku, niekas mums negali sutrukdyti jų ieškoti po visą traukinį. Bet kartais mes nebegalime atsisėsti šalia jų, nes vieta šalia yra užimta. Nieko baisaus… Tai tokia yra kelionė; Pilna nusivylimų ir svajonių, vilčių ir praradimų… Kelionė be bilieto atgal… Pasistenkime suprasti savo kelionės draugus ir kiekvienas ieškokime tarp jų paties geriausio. Gali būti, kad kelionėje kuris nors gali susvyruoti, jam gali prireikti mūsų supratimo. Susvyruoti ir suklupti galime ir mes patys… Bet visada kas nors atsiras ir bus šalia, ir mus supras. Didžiausia šios kelionės paslaptis yra ta, kad niekas nežino, kada jis išlips iš traukinio. Mes nežinome, kada išsilaipins ir mūsų bendrakeleivis, net ir tas, kuris sėdi visai šalia… Aš galvoju, kad bus labai liūdna palikti šį traukinį… Esu tuo tikras. Išsiskyrimas su draugais, kuriuos sutikau šiame traukinyje bus skausmingas. Palikti savo artimus bus labai liūdna. Bet tikiu, kad vieną dieną jie atvyks į centrinę stotį ir aš juos išvysiu su jų bagažais, kurių jie neturėjo lipant į traukinį. Ir aš būsiu labai laimingas, kad galėjau prisidėti prie jų bagažų didinimo ir turtinimo. Padarykime viską, kad mūsų kelionė būtų sėkminga ir liktų tik geri prisiminimai tuomet, kai mes išlipsime iš traukinio…
Legenda sako: Kurdamas pasaulį ir nusprendęs sukurti moterį Viešpats suvokė,kad visi materijos elementai jau panaudoti kuriant vyrą. Jam tiesiog nieko neliko…
Ilgai pamąstęs ir pameditavęs,Viešpats nutarė dilemą išspręsti štai taip:
Jis paėmė mėnulio apvalumus, nepaprastą bangos liniją, ankstyvo rytmečio gaivumą, jaudinantį medžių lapų virpesį, išlakų pušies siluetą, subtilų gėlių koketavimą, įsimylėjusio elnio žvilgsnį, saulės spindulio džiaugsmą, krekždutės kuklumą, voro savimeilę, gulbės tobulumą, brilianto tvirtumą, balandžio švelnumą, tigro negailestingumą, ugnies aistrą ir sniego šaltį.
Viešpats sumaišė tokius skirtingus ingriedientus, sukūrė moterį ir padovanojo ją vyrui… Praėjus savaitei vyras atėjo pas Viešpatį ir sako: Visagali, būtybė,kurią man dovanojai, neteikia džiaugsmo. Ji nuolat reikalauja dėmesio, nepalieka manęs ramybėje. Ji daug kalba, verkia be priežasties. Ji man atnešė tik kančią. Grąžinu ją. Nenoriu daugiau su ja gyventi…
Gerai,- tarė Viešpats ir pasiėmė moterį.
Praėjo savaitė. Vyras grįžo pas Dievą ir sako:
Dieve, aš jaučiuosi toks vienišas nuo to laiko, kai grąžinau būtybę, sukurtą man. Ji man dainavo ir šoko, Ji meiliai į mane žiūrėjo, Jos žvilgsnis mane glostė, Jos juokas skambėjo kaip muzika, Ji buvo graži, Jos švelnūs prisilietimai mane svaigino.
Maldauju, Viešpatie, grąžink man ją… Aš daugiau nebegaliu be jos gyventi…
Petras pasiskundė draugui, kad skauda ranką ir ruošiasi eiti pas gydytoją. Draugas ėmė atkalbinėti, atseit, neik, matai, vaistinėje pastatė naują aparatą, atneši šlapimo, sumoki 10 Lt ir tasai viską diagnozuoja. Petras, paklausė, nuėjo į vaistinę su šlapimo mėginiu, sumokėjo 10 Lt.
Aparatas padūzgė, o tada atspausdino: „Rankos patempimas. Tepkite šiuo tepalu: xxxxxx. Rankas laikykite šiltai, venkite sunkaus darbo. Pagerės po dviejų savaičių“. Petrui patiko, ėmė daryti, kaip nurodė aparatas, tačiau vieną vakarą nusprendė papokštauti su aparatu. Iš krano įleido vandens, sumaišė su šuns šlapimu, įpylė žmonos ir dukters šlapimo, pasimasturbavo ir įmaišė savo spermos. Ryte mėginį nunešė į vaistinę, sumokėjo 10 Lt… Aparatas įprastai padūzgė, o tada atspausdino: „Jūsų name vanduo per kietas. Šuo turi kirminų; duokite jam vitaminų. Duktė vartoja narkotikus; nuvežkite į dispanserį. Žmona nėščia, bet ne nuo jūsų; paduokite dokumentus skyryboms. Ir nesmaukykite, kitaip ranka niekada nesugis!“
